Šio automobilio plakatai nekabėjo ant paauglių kambarių sienų, kaip kai kurių kultinių „Lamborghini“ ar „Ferrari“ modelių. Šiandien šis prekės ženklas – menkai žinomas daugelyje žemynų ir gamintojas kuria tik antrarūšius automobilius. Tačiau šis pavadinimas pakeitė amerikiečių požiūrį į sportišką kupė bei suvokimą, kiek toks automobilis gali kainuoti. Tai – „Datsun“, kurio trys išoriškai panašūs kupė 240Z, 260Z ir 280Z yra vieni įtakingiausių aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio sportiškų automobilių.


Japonijos rinkoje šis automobilis buvo žinomas kaip „Nissan Fairlady Z“, tačiau jis nesiskyrė nuo Z serijos „Datsun“ modelių, parduodamų likusiame pasaulyje. Visos trys kupė kartos buvo gamintos 1969-1978 metais, o vėliau juos pakeitė patobulinta ZX serija.


1969-aisiais debiutavęs Japonijoje, tais pačiais metais „Datsun 240Z“ atkeliavo ir į JAV. Šio automobilio tikslas buvo tapti konkurentu JAV populiariems „pony“ automobiliams. Ši rinka buvo perpildyta didelius variklius turinčių kupė ir „Nissan“ („Datsun“ savininkas) pagalvojo, jog amerikiečiams gali patikti visiškai naujas automobilis, kurio variklio darbinis tūris yra maždaug trečdalis amerikietiško. Ir jie neklydo.


Z serijos „Datsun“ neprivertė amerikiečių pirkti ekonomiškus ir mažus automobilius, tačiau pavergė širdis unikaliu stiliumi ir valdymo savybėmis. 240Z turėjo visų keturių ratų nepriklausomą pakabą, kas JAV automobiliuose dar buvo naujovė. Be to, 240Z greičiu galėjo lygintis su „Porsche 911T“ ar „Jaguar E-Type“, tačiau kainavo dvigubai mažiau.


Tad nenuostabu, jog Z buvo itin populiarus: 1970-aisiais šių automobilių buvo parduoti 45 tūkstančiai.


Vienintelis dalykas, kurio trūko „Datsun“ kupė, buvo galia. Japonijoje jos pakako, tačiau JAV 2,4 litro darbinio tūrio variklis ir 151 AG atrodė kiek juokingai – juk čia dominavo V8 ir bent 5,0 l. Juokaujama, kad posakis „There is no replacement for displacement“ (liet. „pakaitalų litražui nėra“) atsirado būtent tuo metu, kai „Datsun 240Z“ žengė į JAV rinką.


1974-aisiais automobilis evoliucionavo į 260Z, o variklis išaugo iki 2,6 l, tačiau galia Amerikoje sumažėjo iki 140 AG. Taip nutiko dėl naujų JAV emisijos reikalavimų, nes kitose rinkose 260Z su tuo pačiu varikliu išvystė 165 AG.

 

1975-aisiais – antrojo „facelifto“ metai. Ir tuomet variklis padidėjo dar kartą, iki 2,8 litro. „Datsun“ rado sprendimą, kaip įtikti griežtiems JAV aplinkosaugininkams ir reikliems klientams – 280Z turėjo degalų įpurškimo sistemą, o po dviejų metų į modelį buvo pradėta montuoti penkių laipsnių mechaninė pavarų dėžė vietoje buvusios keturių laipsnių.


Z istorija dar kartą evoliucionavo 1979-aisiais, kuomet „Nissan S130“ atėjo į rinką. Japonijoje ant šios bazės pagamintas modelis toliau buvo vadinamas „Nissan Fairlady Z“, o kitose rinkojse – „Nissan“ arba „Datsun“ 280ZX. Į šį automobilį montuojami varikliai išvystė 180 arba 275 AG – galingesnė versija buvo su tuo pačiu L serijos varikliu, prie kurio primontuotas turbokompresorius.


280ZX buvo sėkmingiausias Z serijos modelis ir 1979-aisiais jų buvo parduota net 86 tūkstančiai, tačiau 1984-aisiais užleido vietą naujesniam „Nissan 300ZX“, kuris buvo gaminamas ant visiškai naujos platformos ir turėjo kitokius variklius.


Šiandien šie „Datsun“ kupė – kolekcionierių gerbiami automobiliai, kurių vertė pastaraisiais metai gerokai padidėjo.