Pykčio nauda abejotina bet kurioje gyvenimo situacijoje, tačiau prie vairo jis – visada žalingas. Nepaisant to, dalį gatvėje sutinkamų vairuotojų galima identifikuoti kaip piktus ir agresyvius. Kodėl jie tokie, kaip pačiam išvengti bereikalingo pykčio ir ką daryti su juo susidūrus?
Reikėtų įsisamoninti, jog pyktis naudos niekada neatneša. Susierzinęs žmogus nemąsto adekvačiai, daro vairavimo klaidas, kurios lemia sukeltas pavojingas situacijas ar netgi avarijas. Be to, nemandagus elgesys užkrečiamas ir yra lengvai perduodamas kitiems vairuotojams.
Tačiau kodėl žmonės prie vairo supyksta? Tam yra du paaiškinimai: arba žmogus piktas sėda prie vairo ir stengiasi išsilieti kelyje būdamas agresyvus, arba jį išprovokuoja kitas eismo dalyvis: ar tai būtų netikėtai persirikiavęs automobilis, ar lėtai per perėją einantis pėsčiasis, ar eismo spūstis.
„Lietuvos draudimas“ prieš keletą metų atliko tyrimą, kurio metu klausė žmonių, ar jie vairuoja agresyviai ir ar mato kitus agresyvius vairuotojus. Du trečdaliai respondentų atsakė, jog agresyviai vairuoja kiti ir vos trečdalis pripažino, jog patys prie vairo kartais būna tokiais.
Agresyviu vairavimo stiliumi žmonės įvardijo posūkių nerodymą, mirksėjimą šviesomis, apvažiavimą per dešinę pusę, saugaus atstumo nesilaikymą ir pan. Tačiau paklauskite agresyviai persirikiavusio žmogaus, ar jis išties piktas – nemaža dalis jų šypsosis ir atsakys, jog taip vairuoja kasdien ir jiems tai normalu. Gyvenimo tempas neretai atsispindi ir vairavimo būde: jeigu žmogus visur skuba, daro daug dalykų vienu metu, tikėtina, kad vairuodamas ir greitį jis viršija, ir spūstyje „užlenda“ prieš kitus mintyse argumentuodamas „juk aš skubu“.
Tai itin pastebima Rytų Europos valstybėse, kurių gyventojai ilgą laiką bet kokią nuosavybę laikė didžiuliu turtu. Automobilį – ypač, nes šį gauti būdavo itin sunku ir brangu, o jo klasė pabrėždavo savininko statusą visuomenėje. Šiandien tai irgi gajus dalykas – juk viešajam transportui skirtomis juostomis dažniausiai važinėja dideli visureigiai tamsintais langais, kurių vairuotojus neretai kankina nevisavertiškumo sindromas. Vakarų Europoje ar JAV tokie reiškiniai itin reti.
Tačiau panašiai elgtis gali ir ramus žmogus, kurį kažkas supykdė. Situaciją įsivaizduoti nesunku – pavyzdžiui, žmogus skuba į susitikimą, tačiau išvydo eismo spūstį ir supranta, kad joje stovėdamas pavėluos. Norėdamas suspėti, jis pasinaudoja viešajam transportui skirta eismo juosta, tačiau čia įkliūna policijai ir sugaišta dar daugiau laiko. Jo pulsas padvigubėjęs nuo normalaus, o diena – sugadinta. Toks vairuotojas kelyje ne tik elgsis agresyviai, siekdamas kompensuoti prarastą laiką, bet ir bus linkęs daryti klaidas.
Ką daryti pačiam, pakliuvus į analogišką situaciją? Psichologai turi, atrodytų, nesudėtingą receptą: gilų kvėpavimą, kuris nervus nuramina efektyviau nei bet kokia kita priemonė. Tačiau dar efektyviau yra įvertinti galimus kelionės netikėtumus ir laiką planuoti atsižvelgiant į galimas spūstis. Kelyje pamačius agresyvų vairuotoją, mintyse nevadinti jo niekšu, o susiklosčiusią situaciją nuleisti juokais – juk jeigu nedarote tokių nesąmonių, kaip kitas eismo dalyvis, esate geresnis vairuotojas.
