Nuo pirmojo automobilio išradimo nepraėjus net šimtui metų, žmonija jau lėkė beveik keturženkliu greičiu. Kokį dar reikėjo užsibrėžti tikslą? Galbūt visiškoje tyloje lėkti greičiau nei garsas?
Praeitoje dalyje pasakojimą baigėme ties Craigu Breedlove, kuris 1965 metais viršijo 600 mylių per valandą ribą (966km/h). Tai buvo viskas, ką buvo galima išspausti iš „Spirit of America Sonic 1“ automobilio. Ir taip penkerius metus šis rekordas išliko nepajudintas, kol 1970 metais į Bonevelį atvyko Pete Farnsworthas su savo „Blue Flame“ bolidu. Skirtingai nei prieš tai buvusių rekordininkų mašinos, šis modelis buvo sukurtas įžymaus raketų specialisto ir, žinoma, buvo varomas raketa. Sukonstruoti šį automobilį padėjo ne viena garsi kompanija, o pavadinimą sugalvojo pagrindinis rėmėjas – Amerikos dujininkų asociacija.
„Blue Flame“ svėrė vos 2,2 tonos, o jo širdis buvo „Reaction Dynamics“ raketa, veikianti, kuomet sureaguoja suskystintos gamtinės dujos ir kietoje būsenoje esantis peroksidas. Raketą su ratais pilotavo Garis Gabelichas, kuris buvo tiek lenktynininkas, tiek astronautas, žodžiu, tikras nutrūktgalvis. Tačiau automobilis nuo pat pradžių rodė kaprizus. Iš pradžių „Blue Flame“ nesugebėdavo įsibėgėti daugiau nei 700 km/h, po to paaiškėjo, jog grįžti nepakanka raketinio kuro. Galiausiai, visos problemos išsisprendė ir 1970-ujų spalio 7 dieną bolidas užfiksavo naują rekordą – 1014 km/h. Tai buvo paskutinis greičio rekordas, užfiksuotas Bonevilio druskos kloduose.
Po „Blue Flame“ rekordo prasidėjo ramybė, trukusi penkiolika metų. Tačiau tai dar nereiškia, jog nieko tuo metu nevyko, kadangi po truputėli pradėjo žibėti brito Ričardo Noble žvaigždė. Šis vyras visą gyvenimą dirbo aeronautikos inžinieriumi ir nuo aštuntojo dešimtmečio pradėjo ieškoti naujų iššūkių, kuriuose jis galėtų panaudoti savo sukauptas žinias ir patirtį. Taigi, Ričardui gimė vizija, vedanti jį iki šiol – sumušti greičio rekordą. Savo namuose inžinierius sukonstravo pirmąjį „Thrust“ automobilį, kurį į priekį varė morališkai pasenęs „Rolls-Royce“ variklis. Gerų rezultatų tikėtis nebuvo verta, tačiau jie buvo apgailėtini – bolidas sugebėjo išvystyti vos 300 km/h greitį, o galiausiai belekiant 200 km/h greičiu nulėkė vienas iš ratų ir automobilis buvo sudaužytas nepataisomai.
Nelaimės ir trukdžiai nesujaukė Ričardo planų ir britas pradėjo ieškoti rimtų rėmėjų, padėsiančių jam įgyvendinti savo viziją. Surinkęs pakankamai lėšų, inžinierius pradėjo konstruoti naują „Thrust 2“ bolidą. Automobilio suprojektavimas labai priminė rekordinį „Green Monster“ automobilį – didžiulis „Rolls-Royce“ variklis viduryje, o vairuotojo vieta pašonėje. Britui Bonevelio druskos klodai pasirodė esanti netinkama vieta, kadangi prie tokių greičių paviršius tampa nestabilus ir vietoje šios vietos buvo pasirinkta Juodojo akmens dykuma, esanti Nevadoje.
Stebėtina, tačiau viskas Ričardui sekėsi puikiai ir jau pirmaisiais bandymais buvo pasiektas naujas greičio rekordas – 1047 km/h. Visos komandos džiaugsmą aptemdė neįtikėtinas atradimas – jei „Thrust 2“ būtų lėkęs bent 16 km/h greičiau, jis būtų pakilęs į orą. Žinoma, nusileidimas nebūtų lyg ant pagalvių ir Ričardas greičiausiai būtų žuvęs. Blogai apskaičiuota aerodinamika lėmė, jog Ričardui daugiau neteko sėstis už „Thrust 2“ vairo, tačiau britas nusprendė pradėti naują žygį arčiau garso greičio.
Puikios Ričardo Noble derybinės savybės lėmė, jog naujajam „Thrust SSC“ projektui buvo surinktas milžiniškas biudžetas ir krūva savo srities specialistų. Iš viso to gimė naujas monstras – dviem „Rolls-Royce“ varikliais apginkluotas, apie dešimt tonų sveriantis automobilis, galintis išvystyti 110 tūkstančių arklio galių (taip, 110000 ag!) ir be abejonės viršysiantis garso greitį. Ir štai, 1997-ųjų spalį, pilotuojant Didžiosios Britanijos karališkųjų oro pajėgų pilotui Andy Greenui, lekiant daugiau nei 1200 km/h greičiu, pasigirdo didelis sprogimas, kurio visi taip laukė – buvo viršytas garso greitis. Galutinis ir geriausias „Thrust SSC“ rezultatas laikomas greičio rekordu –tai 1227,99 kilometrai per valandą.
Visa tai vyko prieš šešiolika metų, kuomet daugelio iš mūsų kiemuose dar stovėjo žiguliai ir vienas kitas europietiškas automobilis. Per tokį laikotarpį technologijos pažengė didžiulį žingsnį ir atėjo laikas naujam greičio rekordui. Jį ketins pasiekti tas pats Ričardas Noble su Andy Greenu, kurie jau baigia konstruoti savo naujausiąjį bolidą – „Bloodhound SSC“, turintį reaktyvinį, raketinį ir „Formulės 1“ variklį (pastarasis tik pumpuos kurą į raketą). Tokiomis technologijos apsiginklavę britai ketina pasiekti didesnį nei 1000 mylių per valandą greitį (1600 km/h) bei perrašyti savo vardus rekordų knygose. Ar jiems tai pavyks sužinosime jau kitais metais.
