Nors „V90 Cross Country“, palyginus su paprastu V90 universalu, skirias tik tuo, kad turi visų varančiųjų ratų pavarą bei aukštesnę prošvaisą, tačiau „Cross Country“ pirkėjams buvo siūlomas mažesnis variklių pasirinkimas ir visi jie, tiek benzininiai, tiek ir dyzeliniai, 2.0 l darbinio tūrio, skiriasi tik galingumas. Benzininiai gali turėti 250, 310 arba 320 arklio galių, o dyzeliai 190 arba 235 arklius. Po atnaujinimo 2020-iais, į „V90 Cross Country“ pradėti montuoti ir du benzininiai varikliai su mild-hybrid sistemomis, tačiau kitaip nei paprastas V90 universalas, padidinto pravažumo modelis nebuvo siūlomas, kaip iš tinklo įkraunamas hibridas (PHEV). Tik silpniausios dyzelinės versijos galėjo turėti mechanines greičių dėžes, o visi kiti varikliai buvo poruojami su aštuonių pavarų automatais.
Ar „V90 Cross Country“ pakankamai pravažus? Trumpai sakant – taip. Net ir žemę užklojus pusės sprindžio sniego sluoksniu, ne pačiais geriausiais miško keliukais, šis „Volvo“ važiuoja be problemų. Visi keturi ratai užtikrintai kabinasi į sniegą ir, net nusukus iš provėžų, dėl to nekelia jokio streso – važiuoja ir tiek. Faktas, tai nėra visureigis ir kažkur giliau lysti su juo nebūtų taip drąsu, tačiau tokiomis sąlygomis, jokių problemų. Daugiau norėtųsi tik komforto. Važiuoklė standi, todėl važinėti nelygiais miško keliukais, kad ir nuklotais sniego, nėra ypač malonu. Įprastame kelyje tai nekliūva. Nesunku suprasti, kodėl tokie „Volvo“ vos per kelis metus gali būti įveikę 200 tūkst. ar daugiau kilometrų – šis automobilis nevargina ir yra erdvus, bei patogus.
Šie „Volvo“ dažnai turi dyzelinį variklį su 190 arklio galių ir automatine greičių dėže. Pastaroji daugeliu atvejų veikia puikiai, tačiau kartais užsiožiuoja, kai reikia greitai sumažinti pavarą. Variklio galingumo pakanka, kad važiuotum, bet ne ypatingai dinamiškai. Iš tokio automobilio norisi daugiau traukos, geresnės akseleracijos. Todėl šiuo atžvilgiu, viskas vidutiniškai.
Interjeras erdvus ir jei gale sėdintys keleiviai pradėtų skųstis vietos trūkumu, jiems drąsiai galima pasiūlyti pasivaikščioti pėsčiomis. Sėdynės patogios ir orientuotos į komfortą, nors nėra tokios minkštos, kaip ankstesniuose „Volvo“ modeliuose. Kokybė nebloga, vertinant šį automobilį, kaip premium segmento atstovą. Dizainas minimalistinis ir solidus, tačiau surinkimas galėtų būti bent truputį geresnis, o medžiagos, kai kur, ne tokios pigios. Paradoksalu, bet per vidurį sumontuotas didelis lietimui jautrus ekranas nėra labai intuityvus valdymo atžvilgiu, nors vizualiai nėra perkrautas virtualiais mygtukais ar daugybe papildomų meniu skilčių.
Ar ilgas tokių „Volvo V90 Cross Country“ gedimų sąrašas? Ne, tikrai ne pats ilgiausias, bet dažniausios problemos išsprendžiamos ne pigiai. Pavyzdžiui, streikuojantis tepalo siurblys gali pridaryti tokių bėdų, kad gali tekti keisti visą variklį, arba atlikti kapitalinį jo remontą. Ne retas ir orinės važiuoklės gedimas, kai viena automobilio pusė tiesiog nepakyla. Visgi, šią problemą „Volvo“ pripažino, kaip savo klaidą ir šis trūkumas buvo šalinamas nemokamai. Dalis vairuotojų pastebi, kad po sunkesnio krovinio tempimo, atsiranda transmisijos vibracijos. Tai gali sukelti variklio arba pavarų dėžės tvirtinimų gedimai. Elektronika taip pat su savo kaprizais – pavyzdžiui, kai kuriems vairuotojams „Start/Stop“ sistema veikia tol, kol akumuliatoriuje nebelieka pakankamai energijos paleisti variklį. Tai gali būti programinės įrangos problema. Ne pats rečiausias atvejis, kai dėl degalų siurblio saugiklio gedimo automobilis tiesiog neužsiveda. Tuo metu dėl programinės įrangos problemų, gali suprastėti ir taip ne pavyzdinis centrinio lietimui jautraus ekrano veikimas, o skaitmeninis prietaisų skydelis gali apskritai nebeveikti.
„Volvo V90 Cross Country“ nėra labai greitas ir dinamiškas, tiesą sakant, tiesiog nėra smagus vairuoti, bet tai geras pasirinkimas tiems, kurie nori universalo praktiškumo bei daug erdvės viduje ir kartais reikia pasivažinėti prasčiau pravažiuojamais keliais.
TV6 LAIDA AUTOPILOTAS
