Apie tai, kad slidiems keliams barstyti Lietuvoje naudojama natrio chlorido druska yra kenksminga tiek urbanistinei, tiek gamtinei aplinkai, kalbama ne pirmi metai.
Apie padarinius negalvoja
Švedijos mokslininkai ištyrė, kad vieną žiemą druska pabarstytomis gatvėmis važinėjusio automobilio kėbulą korozija paveikia taip, kaip ir trejus metus eksploatuojamos mašinos.
"Ant nedidelės savo kūno žaizdelės užpilkite druskos. Skaudės. Taip pat nuo druskos skauda ir automobiliui. Druska – smarkiai mašinos amžių trumpinantis pjūklas", – vaizdžiai druskos poveikį automobiliui piešė chemijos mokslų daktaras, vienas knygos "Automobilių korozija" autorių Kęstutis Mikučionis.
Kuo didesnis šaltis, tuo gatves prižiūrinčios tarnybos ant jų pila daugiau druskos. Kai temperatūra nukrenta žemiau -14 laipsnių šalčio, gelbėti gali tik vadinamieji skystieji lydalai. Tokį didelės druskos koncentracijos tirpalą pilančios mašinos jį laisto ne tik ant gatvių, bet ir ant mašinų.
"Beveik visada druska ant gatvių pilama per vėlai, o tada jos pilama kur kas daugiau, kad suveiktų. Tie, kurie valo gatves, galvoja apie savo darbą, o ne apie mūsų automobilius", – pastebėjo K.Mikučionis, tačiau ir jis pripažino, kad Lietuvoje ne druską, o kitą apsisaugojimo nuo slidžių gatvių būdą naudoti būtų neracionalu. Kiti būdai būtų arba neveiksmingi, arba itin brangūs.
Ant Kauno gatvių per vieną barstymą gali būti išberta per 50 tonų druskos.
Senų mašinų neišgelbėsi
Pirmoji pagalba per druską važiuojantiems automobiliams – plovykla. Neteisūs tie vairuotojai, kurie yra įsitikinę, kad automobilių žiemą geriau apskritai neplauti. K.Mikučionis žiemą mašinos dugną rekomenduoja plauti bent du kartus per mėnesį.
Pagrindinis vaistas nuo rūdžių – antikorozinis sluoksnis, kuriuo padengti automobilio dugną ir iš vidaus rūdijančius paviršius kainuoja nuo 600 iki 1,5 tūkst. litų. Išorinį mašinos paviršių galima padengti skaidria, nepastebima plėvele, kuri tarnauja vieną žiemą.
K.Mikučionis vadovauja tokius darbus atliekančiai bendrovei, tačiau jis antikorozinį sluoksnį rekomenduoja ne visiems. Gerokai korozijos suėsto automobilio pagydyti nebeįmanoma. Kelerių metų garantija suteikiama tik tuo atveju, jei pirmą kartą antikoroziniu sluoksniu dengiamas automobilis yra ne senesnis nei poros metų.
Cinkas saugo kelerius metus
Anksčiau vairuotojai automobilius prižiūrėdavo kur kas labiau nei dabar. Dar sovietmečiu naudotos automobilių antikorozinės priemonės K.Mikučioniui dabar kelia juoką, tačiau geriau naudoti senas priemones nei jokių.
"Nė vienas save gerbiantis vairuotojas neišvažiuodavo su žiguliais, posparnių neištepęs "Bituku". Šiuos įpročius sugadino iš Vokietijos atvežtos dešimties metų senumo mašinos, kurios nuo korozijos buvo nukentėjusios mažiau nei perpus jaunesni žiguliai. Visi pradėjo galvoti, kad cinkuoti automobiliai nerūdija, – prisiminė K.Mikučionis.
Nerūdijantys automobiliai – mitas. Rūdija ir mašinos cinkuotais kėbulais. Cinkas nuo korozijos apsaugo 5–6 metus. Per tiek laiko įprastomis sąlygomis nusitrina ir nusiplauna standartinis 3–5 mikronų storio cinko sluoksnis.
Automobiliai iš Vakarų šalių korozijos pažeisti mažiau dėl dviejų priežasčių: ten druska naudojama rečiau, o ir patys vairuotojai automobilius prižiūri labiau. Pavyzdžiui, Danijoje rimta, modernia antikorozine danga padengta nuo 10 iki 12 proc. visų automobilių. Lietuvoje šis skaičius nesiekia nė kelių tūkstantųjų procento.
Patarimai vairuotojams
Švariai nuplaukite automobilio išorę ir dugną, palaikykite jame bendrą tvarką iš švarą.
Naudokite purvasaugius ir tvarkingus posparnius.
Žiemą pasirūpinkite guminiais salono kilimėliais su užverstais kraštais.
Venkite staigios temperatūrų kaitos, nes šiltame garaže labiau nei vėsioje patalpoje ar lauko aikštelėje automobilį veikia korozija.
Esant galimybei, palikite langus šiek tiek pravirus, kad nesusidarytų kondensatas.
Kėbulo išorės dažų įtrūkimus, įbrėžimus ir kitus pažeidimus padenkite specialiomis priemonėmis – dažais arba smulkius defektus maskuojančiąja ir užpildančiąja poliravimo priemone.
Automobilio šonus ir kitas kėbulo detales žiemai pravartu padengti skaidria plėvele, apsaugančia nuo neigiamo druskų poveikio, o dugną profesionaliai padengti antikorozinėmis medžiagomis.
Plaunant automobilį prieš žiemą, pasirūpinkite kėbulo išorę padengti vašku, o ir vėliau venkite važinėtis automobiliu su druskų išbalintais šonais – nepatingėkite juos nuplauti.
Tačiau kaip nors kitaip techniškai išspręsti slidžių gatvių barstymo klausimą kol kas delsiama.
Lietuvoje kasmet išpilama daugybė techninio natrio chlorido (halito) vien todėl, kad jis yra kelis ar keliolika kartų pigesnis už kitas ledo tirpdymo priemones. Barstomi chloridai (NaCl) pirmiausia patenka ant važiuojamosios kelio dalies bei kelkraščių ir tiesiogiai teršia pakelėse esantį apsauginės zonos dirvožemį. Dėl to keičiasi dirvožemio rūgštingumo arba šarmingumo rodiklis – pH, sutrinka bioenergetinis režimas, vyksta ir dirvožemio biologinės įvairovės kaita.
Dėl išbarstomo halito pakelės yra labiau pašarmėjusios negu toliau esantys dirvožemiai. Transporto priemonių skleidžiami technogeniniai teršalai, ypač sunkieji metalai, tokio dirvožemio ruožuose, kur pH didesnis, tvirčiau surišami jo humatinių kompleksų, dėl to lėčiau patenka į augalus ir gilesnius dirvožemio sluoksnius, taigi ir į gruntinius vandenis.
Toks teršalų susikaupimas humusingame dirvožemio sluoksnyje yra dar pavojingesnis, nes dėl kokių nors priežasčių parūgštėjus dirvožemio pH iki tokio lygio, kai dirvožemio kompleksai pradeda irti, iš jo išsiskiria jau didesne (sukaupta) koncentracija ir visi technogeniniai teršalai.
Tada neigiamas poveikis aplinkai ir biologinei įvairovei tampa dar didesnis. Miestų gatvėse ir šalikelėse augančių medžių ir krūmų šaknų sistema pamažu silpnėja, kol galiausiai augalai nudžiūva. Miestuose tai darosi akivaizdu, kai anksčiau laiko pradeda kristi liepų žiedai.
Pastebėta, kad intensyviausiai druska barstomose gatvėse liepos beveik nepražysta. Ypač kenčia jauni ar naujai pasodinti medžiai, čia nuostoliai siekia kone trečdalį. Druskų ir bendras jų su kitais teršalais poveikis neabejotinai susilpnina augalų rezistentinę gebą ir gali turėti netiesioginę įtaką arčiau kelių augančių medžių ligų ir kenkėjų paplitimui.
