Didžioji dalis Lietuvoje parduodamų tiek naujų, tiek naudotų automobilių yra vokiški, arba turintys stiprius vokiškus genus. Kodėl? Lietuviai – konservatyvi tauta? Atsakymas paprastesnis – vokiški automobiliai yra geresni.
Atkurtos nepriklausomybės pradžioje lietuviai traukė į Vokietiją ir iš ten gabendavo naudotus automobilius, kurie Lietuvoje buvo graibstomi. „Prancūzijoje visi apdaužyti“, „italai mašinų neprižiūri“, „ispanai netvarkingi“, kitos valstybės gerokai mažesnės, tad pasirinkimas ten taip pat skurdesnis. Tokias istorijas savo klientams pasakodavo naudotų automobilių prekeiviai, girdami savo parduodamą aukso vertą mašiną. Tos istorijos dažnai būdavo išgalvotos ir niekuo neparemtos, tačiau bendrą situaciją apibūdindavo – net ir dabar naudotų automobilių prekeiviai teigia, kad iš Vokietijos pirktos mašinos yra geresnės nei iš kitų Europos valstybių.
Ne paslaptis, kad Didžiojoje Britanijoje puikiai perkami britiški, Japonijoje – japoniški, Prancūzijoje – prancūziški automobiliai. Taip pat ir Vokietijoje geriausiai perkami būtent nauji vokiški automobiliai, kurie, šalies keliuose prabuvę dešimtmetį, atkeliaudavo ir dar dabar atkeliauja į Lietuvą. Tai padarė bene didžiausią įtaką, kad Lietuvoje susiformuotų vokiškų automobilių kultas. Dėl paprastos konstrukcijos devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje gaminti „Volkswagen“ bei „Audi“ modeliai buvo itin populiarūs, o naudotų neoriginalių detalių pasirinkimas jiems gausėjo kasdien.
„Būlkai“ visą važiuoklę gali perrinkti už tris šimtus, o „pežui“ tūkstantį kainuoja“, - tokias kalbas yra girdėjęs daugelis. Ne be reikalo – „Peugeot“, „Toyota“ ir kitų nevokiškų automobilių detalių pasirinkimas anksčiau būdavo gerokai skurdesnis nei senųjų „Audi“, tad ir jų kaina automatiškai didesnė. Remontuojant tą pačią „būlką“ originaliomis „Audi“ detalėmis, tvarkymas kainuotų ne ką mažiau nei prancūziško ar japoniško automobilio.
Tad kam pirkti „Peugeot“, kurio remontas brangus, kai gali pirkti „būlką“, kurios remontas pigus?
Ši aksioma galiojo prieš 10-15 metų mašinoms, kurios tuomet buvo 10-20 metų amžiaus. Automobiliams tobulėjant, didėjant jų dalių tinklui, naudotų mašinų detalių kainos ir jų prieinamumas supanašėjo, nepriklausomai nuo pagaminimo valstybės.
Šios dvi priežastys buvo vienos pagrindinių, kodėl Lietuvoje šiandien „Audi 80“ yra dešimtimis kartų daugiau nei „Peugeot 405“, arba trečios kartos „VW Golf“ – daugiau nei analogiškais metais pagamintų „Toyota Corolla“.
Dar viena svarbi savybė – rūdys. Praėjusiame tūkstantmetyje pagamintos vokiškos ar švediškos transporto priemonės buvo geriau apsaugotos nuo korozijos.
Net ir šiandien Lietuvoje kur kas geriau perkami mažai naudoti vokiški nei bet kurios kitos šalies gamintojo automobiliai, tačiau to priežastis jau nebėra lengviau gaunamos detalės. Vokiškos transporto priemonės yra tiesiog... tinkamesnės lietuviams. Mes nenorime važinėti mažais ir ekonomiškais japoniškais hečbekais, juk geriau senesnis, bet didesnis vokiškas universalas. Arba švediškas – „Volvo“ Lietuvoje taip pat populiarūs. Miestuose parkingo problemų iš esmės nėra, prastų kelių duobes didesnis automobilis sugeria lengviau, o ir keliauti mašina mėgstame kur kas labiau nei traukiniu ar autobusu.
Analogiška situacija ir kalbant apie naujų automobilių pardavimus: čia miesto mažyliai neprilygsta krosoveriams ar universalams.
Lietuva – didelių automobilių valstybė. Mokesčių politikos, kuri didelių ir neekonomiškų automobilių išlaikymą darytų itin brangiu, mes taip pat neturime kone vieninteliai Europos Sąjungoje. Gal ir gerai?
Autogidas.lt
