Pirmas žodis, atėjęs į galvą pamačius antraštę, greičiausiai buvo „automobiliu“ – vis tik čia transporto skelbimų, o ne dviratininkų tinklalapis. Tačiau toks požiūris, švelniai tariant, yra klaidingas. Mažuose miesteliuose jį paneigti sudėtinga, tačiau bent trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose – gana paprasta.
Paneigimus jau ne kartą organizavo įvairių tinklalapių žurnalistai, o šią madą perėmė ir miestų savivaldybės. Visų principas tas pats – „lenktynės“, kuriose varžosi žmonės, vairuojantys automobilį, dviratį ar kitą transporto priemonę, važiuojantys viešuoju transportu ar tiesiog bėgantys.
Kauno savivaldybės 2016-ųjų rugsėjo pradžioje inicijuotose lenktynėse 4 km distanciją nuo Kauno technologijos universiteto studentų miestelio iki savivaldybės pastato Laisvės alėjoje greičiausias buvo dviratininkas – jis atstumą įveikė per 8 min. 40 sek. Antras liko maratonininkas, finišą pasiekęs pe 10 min. 55 sek. Trečias liko automobilio vairuotojas, kadangi jis turėjo ne tik atvažiuoti, bet ir rasti parkingo vietą bei pėstute ateiti iki finišo vietos. Tam jis sugaišo beveik 15 minučių, o dar keliomis atsiliko visuomeniniu transportu važiavusi keleivė.
Vilniuje 15min žurnalistai 2015-ųjų rudenį surengė panašų eksperimentą – keliavo nuo Pilaitės rajono iki pat A.Goštauto gatvėje esančio „Verslo trikampio“. 8,2 km kelionėje greičiausias vėlgi buvo dviratininkas, užtrukęs 21 minutę. Automobilis ankstų rytą „finišą“ pasiekė per 23 minutes, bėgikas – per 29. Lėčiausia improvizuotose lenktynėse buvo viešojo transporto keleivė, maršruto viduryje turėjusi perlipti į kitą autobusą – ji užtruko 38 minutes.
Tendencija akivaizdi – tokiose varžybose, vykdomose piko metu, paprastai nugali dviratininkas. Visi kiti dalyviai, priklausomai nuo maršruto ilgio ir konkrečių gatvių, pasidalija likusias vietas: ilgesnėje distancijoje pranašumą turi automobilis, o trumpesnėje – bėgikas. Jeigu kelionė būtų atliekama ne piko metu, greičiausiojo vardas atitektų automobiliui.
Kai kurie kelionės greičio niuansai priklauso ir nuo miestų. Pavyzdžiui, Kaune daugeliu atveju antrą vietą užimtų automobilis, nes eismo spūstys čia mažesnės. Tuo tarpu Vilniuje, kai kuriose atkarpose, pranašumą turėtų viešasis transportas dėl šiam skirtų eismo juostų.
Tačiau realybėje, kasdien keliaujant po miestą, bet kuri viena transporto priemonė nėra praktiška. Dviračiu nenukaksi tolimesnių atstumų, jį ir palikti daug kur nėra saugu, o prastu oru ši transporto priemonė ne itin praktiška. Vairuojant automobilį senamiestyje ir ieškant, kur jį palikti, galvą gali įsiskaudėti labiau nei dešimt minučių ją trankant į sieną, o kelionės viešuoju transportu vis dar nėra nei greitos, nei komfortiškos. Tad geriausias variantas siekiant maksimalaus efektyvumo ir laiko bei finansų taupymo – visas transporto rūšis kombinuoti.
