Po pusmetį trukusio diskusijų apie mokesčius automobiliams štilio, politikai pajudėjo link finišo tiesiosios. Kilo diskusijos, ką vis dėlto reikėtų apmokestinti, kaip matuoti automobilio brangumą. Apmokestinti naujus? Bet tuomet į šią kategoriją nepateks senesni „ferariai“. Lietuvos autoverslininkų asociacijos direktorius Mindaugas Beišys mano, jog skubama priimti populistinius sprendimus, neįsigilinus į problemos esmę. 

Vienokie ar kitokie mokesčiai automobiliams egzistuoja visoje Europoje, išskyrus Lietuvą, Čekiją, Estiją ir Slovakiją. Tačiau nei vienoje šalyje, ši fiskalinė priemonė nėra traktuojama kaip papildomų valstybės iždo pajamų surinkimo priemonė. Europos šalyse automobilių mokesčio misija – tikslingas transporto parko formavimas, vartotojų įpročių koregavimas, susisiekimo, aplinkosaugos, saugaus eismo bei viešojo transporto problemų sprendimas. Būtent per automobilio mokesčio bazę ir tarifus siunčiami atitinkami signalai tiek vairuotojams, tiek mašinų gamintojams.

Šiuo metu kiekviena Europos Sąjungos valstybė pati spendžia dėl lengvųjų transporto priemonių apmokestinimo formos bei tarifų. Bendri tik principai, kuriais remiantis nustatomas automobilių mokestis: jo dydis paprastai diferencijuojamas pagal išmetamo CO2 kiekį, automobilio variklio galią, amžių, svorį, kuro rūšį ir pan. Bemaž visos valstybės, pritarusios šiam mokesčiui, stengiasi formuoti aplinkai draugiškesnį transporto parką, skatinti vairuotojus elgtis racionaliau ir rinktis ekonomiškesnius modelius. Siekiant šių tikslų surenkami pinigai naudojami įvairiems aplinkosaugos projektams finansuoti, įskaitant ir ekologiškesnių automobilių prekybos rėmimą.

Išskiriami trys pagrindiniai būdai kaip apmokestinami lengvieji automobiliai: lengvųjų automobilių naudotojo, metiniu ir vienkartiniu registracijos mokesčiu.

Naudotojo mokestis ES paprastai renkamas už važiavimą tam tikrais magistraliniais keliais ir diferencijuojamas pagal važiavimo apmokestintais keliais trukmę (savaitės, metų). Lengviesiems automobiliams, darantiems mažesnę žalą keliams, paprastai nustatomi mažesni naudotojo mokesčio dydžiai nei autobusams ir krovininėms mašinoms. 
Toks principas laikomas logišku, nes didesnė mokestinė našta užkraunama tiems automobilininkams, kurie daugiau važinėja. Kita vertus, pastaroji mokesčio forma niekaip neįvertina automobilio poveikio aplinkai – mokestis vienodas tiek didelio darbinio tūrio, neekonomiškus variklius turintiems modeliams, tiek mažalitražiams ar hibridiniams automobiliams.

Racionalesniu laikomas metinis automobilio naudotojo mokestis, kurio tarifas tiesiogiai siejamas su išmetamo CO2 kiekiu. Kuo mašina „žalesnė“, tuo pigiau ją eksploatuoti. Vairuotojai, kurių automobilių variklių teršalų emisija nesiekia 120 g/km (ši riba skiriasi įvairiose šalyse) nuo mokesčio apskritai atleidžiami.

Iš esmės tokiais pat principais nustatomas ir vienkartinis naujai registruojamų lengvųjų automobilių mokesčio dydis: kuo mašinos variklis mažiau teršia aplinką CO2 dujomis, kuo transporto priemonė jaunesnė, tuo mažiau tenka mokėti jos savininkui.

Tuo tarpu Lietuvoje kol kas kalbama tik apie "prabangos" mokestį, taip stengiantis nuraminti socialiai labiau pažeidžiamuose visuomenės sluoksniuose kilusias emocijų audras. Galima tik apgailestauti, kad spekuliuojant šia tema iš esmės diskredituojama pati „žaliojo“ mokesčio idėja. Politikai nekalba apie visuose civilizuotuose kraštuose priimtus automobilių mokesčio tarifo nustatymo principus – CO2 emisiją, variklio darbinį tūrį, mašinos amžių, svorį ir t.t., nes juos taikant didesnė finansinė našta užgriūtų ir gyventojus, eksploatuojančius itin senas mašinas.

Automobiliais prekiaujantys verslininkai ragina nagrinėti visuotinio kelių transporto priemonių mokesčio, priklausančio nuo CO2 emisijų, klausimą. Asociacijos nariai pritaria, jog toks mokestis galėtų būti svarstomas paraleliai su prabangos mokesčiu.