Internete nesunkiai galima rasti sąrašus keisčiausių eismo taisyklių įvairiausiose valstybėse. Kai kurios jos užsiliko pusę amžiaus ir šiems laikams yra nelogiškos, kai kurios buvo tinkamos tik trumpuoju laikotarpiu, tačiau jam praėjus, tampa anekdotų šaltiniu. Tačiau panašių yra ir Lietuvoje: ne visas tokias taisykles galima vadinti keistomis, tačiau geriausiai taisyklės reikalingumą apibūdina jos besilaikantys vairuotojai. Arba tų vairuotojų nebuvimas.
Bene geriausias visiems žinomos, tačiau mažai naudingos taisyklės pavyzdys Lietuvoje – greičio limitas. Tą nesunku pajusti Vilniuje: pabandykite mieste važiuoti leistinu greičiu ir vienintelė transporto priemonė, kuri jūsų neaplenks, bus mokomasis automobilis. Nekalbant apie lengvuosius automobilius: net ir vilkikai ten, kur leistinas greitis yra 60 km/val., mielai važiuoja 70-80 km/val. Nes važiuodami lėčiau, tiesiog stabdytų eismo srautą.
Ar toleruoti pažeidimus tokiose vietose, ar griežčiau juos kontroliuoti, o galbūt padidinti leistiną greitį? Nuomonių yra įvairių, tačiau tokia problema primena žmonių ištrypto takelio dilemą. Eidami šaligatviu, žmonės turėtų keliauti tolimesnį kelią, tad „kerta kampą“ ir ištrypia žolę. Savivaldybė gali tą vietą iškloti plytelėmis, kad sutrumpintų kelią, arba užsodinti krūmais, kad niekas nebevaikščiotų, arba nedaryti nieko. Pastarasis variantas pastebimas dažniausiai.
Analogiškai ir su greičio viršijimu. Kada paskutinį kartą Vilniuje matėte su „fenu“ stovinį policininką? Greičio kontrolė mieste, išskyrus „nulinės tolerancijos“ akcijas, aktyviausiai vyksta nežymėtomis transporto priemonėmis, tad žmonės jos nemato ir nesitiki būti sugauti. Kita vertus, ir tų nežymėtų mašinų yra nedaug, tad galima drąsiai teigti, jog vilniečiai laksto su minimalia rizika įkliūti. O net ir įkliuvus, baudos už greičio viršijimą Lietuvoje, lyginant su aplinkinėmis valstybėmis, yra juokingos.
Vis tik tikėtina, kad ilgus metus nesikeitę nuobaudų dydžiai 2017-ais ar 2018-ais metais pasikeis. Prieš rinkimus tokio dalyko niekas nedrįstų daryti, tačiau po jų baudų padidinimu stebėtis nereikėtų.
Yra dar ne viena taisyklė, kurios pažeidimus fiksuoti itin lengva. Pavyzdžiui, naudojimasis mobiliuoju telefonu vairuojant. Važiuodami telefonu be laisvų rankų įrangos kalba gal ir nedaug žmonių, tačiau stovint prie sankryžos, kone kas trečias vairuotojas yra įnikęs į mobilųjį telefoną.
Dar vienas pavyzdys – sustojimas prie šviesoforo, kai prie jo pritvirtinta žalia rodyklė leidžia šviečiant raudonai sukti į dešinę. Visišką sustojimą tokiose vietose padaro labai retas vairuotojas. Kita vertus, ši taisyklė yra peikiama pačių eismo dalyvių – neva saugumo ji neatneša, o laiko sugaišti priverčia. Kaip ir degalų sąnaudas padidina.
Ši taisyklė yra įžanga į 2020-uosius, kai Lietuvos sankryžose žaliųjų rodyklių nebeliks. Tada sustoti teks nori to ar nenori, o priverstinis sustojimas prie šviesoforo, kai galima važiuoti toliau, yra labiau įpročio ugdymas – „Jeigu raudona, tai prie šviesoforo sustoti būtina“.
Vairuotojai taip pat neretai nepaiso pėsčiųjų – nesustojimas prieš perėjas yra dažnas pažeidimas, ypač mažesniuose miestuose. Ištisinės horizontaliosios linijos kirtimas, nesustojimas prie „Stop“ ženklo ir kiti pažeidimai yra retesni, tačiau jų taip pat pasitaiko.
