Rugsėjis yra mėnuo, kurį vairuotojai turi daug šansų susipažinti su reiškiniu, vadinamu „eismo spūstimi“. Jeigu kitais periodais (prieš šv. Kalėdas, po ilgųjų vasaros savaitgalių ir pan.) galima numatyti laiką ir vietas, kur eismas tampa intensyvesnis (po darbo – prie prekybos centrų, savaitgalio pabaigoje – prie išvažiavimų iš kurortų), rugsėjį spūstys neretai užklumpa netikėtai.
Kas sukelia tas eismo spūstis? Lengviausia viską „nurašyti“ padidėjusiam eismo srautui miestuose ir tai yra didelė dalis tiesos. Tačiau yra ir kita dalis tiesos – vairuotojai. Panagrinėkime, kas lemia, jog kelionė iš namų į darbą vietoje vasariškių keliolikos minučių tapo rudeninėmis keliomis dešimtimis.
Jeigu spūstis susiformuoja kelias eismo juostas viena kryptimi turinčiame kelyje, jame tikrai atsiras keletas „šaškių mėgėjų“, nardančių iš juostos į juostą. Tokie veiksmai smarkiai mažina viso eismo greitį: persirikiuodamas žmogus priverčia už jo atsidūrusį automobilį pristabdyti, automobilis už pastarojo turi atlikti tą patį veiksmą ir taip susidaro grandininė reakcija, nes kiekvienas iš paskos važiuojantis automobilis turi pristabdyti vis smarkiau. Tos „domino“ dėlionės pabaigoje – visiškai sustojęs automobilis. Nors dar ką tik eismas judėjo keliolikos kilometrų per valandą greičiu.
Kas blogiausia, kad persirikiuojantys vairuotojai savo veiksmuose neretai įžvelgia teigiamų dalykų ir mano taip ne tik pagreitinantys savo kelionę, bet ir visą eismą. Deja, yra priešingai: paties „šaškininko“ kelionė gali sutrumpėti viena kita minute, tačiau dėl tokių veiksmų keliomis sekundėmis pailgėja kiekvieno už jo stovinčio automobilio kelionė.
Kita problema – lėtas pajudėjimas nuo šviesoforo. Dažnas vairuotojas tik užsidegus žaliam signalui sugalvoja įjungti pavarą, nors tą turi padaryti dar šviečiant geltonam signalui, o su pirma „žalios“ akimirka pradėti važiuoti. Juk kuo daugiau automobilių pravažiuos per vieną žalio šviesoforo ciklą, tuo mažiau jų liks stovėti prie raudono. Šitą itin nesunku įrodyti: užtenka keliolika minučių stebėti bet kurią sankryžą. Nereikia turėti erelio akių norint pamatyti, kad dažnas vairuotojas gali pajudėti iš vietos bent sekunde anksčiau.
Netvarkingas persirikiavimas – itin dažna problema. Iš greitėjimo juostos į gatvę įsilieti norintys vairuotojai privalo naudotis „užtrauktuko“ principu: vienas gatve judantis vairuotojas praleidžia vieną persirikiuojantį prieš save. Persirikiuoti, siekiant sklandaus „užtrauktuko“ veikimo, reikėtų tik pačioje greitėjimo juostos pabaigoje.
Gatvės dažnai netikėtai užsikemša dėl eismo įvykių. Smulkias technines avarijas paprastai sukelia užsižiopsojimas ir visiškai jų išgyvendinti turbūt neįmanoma. Tačiau jų pasekmes kitiems eismo dalyviams sumažinti iki minimumo įmanoma. Tokiuose įvykiuose kaltininkas paprastai būna aiškus, nukentėjusiųjų nebūna, tad policijos dalyvavimas nereikalingas – pakanka užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Bet vairuotojams tinkamas jos užpildymas neretai yra didesnis iššūkis už kelionę pėstute iš Lietuvos į Estiją. O su kiekviena papildoma deklaracijos pildymo minute eismo spūstis už nugaros ilgėja...
