Visų Europoje parduodamų dyzelinių automobilių tarša yra gerokai didesnė nei deklaruojama – taip teigia Belgijos nevyriausybinė organizacija „Transport & Environment“. „Gerokai labiau“ – dešimt ar net penkiolika kartų labiau, nei deklaruojama.
Belgijos organizacija išbandė visus Europoje parduodamus dyzelinius automobilius ir paskelbė stulbinančią išvadą: kone visi automobiliai nėra tokie ekologiški, kokiais dedasi. Geriausiai pasirodė, jeigu taip galima išsireikšti, „Volkswagen“ automobiliai: jų modelių reali tarša leistinas normas viršijo maždaug du kartus. „Fiat“, „Opel“ bei „Renault“ rezultatai prasčiausi – šių modelių tarša normas viršijo 10-15 kartų.
Nepasitikėjimas dyzelinių automobilių gamintojų pateikiamais taršos duomenimis kilo po 2015-ųjų rugsėjį prasidėjusio „Volkswagen“ skandalo, pavadinto „dyzelgeitu“. Tuomet paaiškėjo, kad apie 10 milijonų „Volkswagen“ koncerno dyzelinių automobilių turėjo įdiegtą programinę įrangą, klastojančią taršos matavimų rezultatus.
Kilus masiniam šurmuliui dėl neekologiškų „Volkswagen“ automobilių, buvo pradėti tikrinti visų gamintojų kuriami modeliai. Įtarimai krito ant daugelio automobilių gamintojų, tačiau pasitvirtino tik vienam – „Mitsubishi“, kurie prisipažino sukčiavę daugiau nei 20 metų. Tačiau europiečiams dėl to galvą skauda mažiau – mašinas su suklastotais taršos rodmenimis „Mitsubishi“ pardavinėjo vietos rinkoje, Japonijoje.
Pavienių tyrimų buvo atlikta daug, tačiau šis belgų įmonės tyrimas savo apimtimi kol kas yra didžiausias – jo metu buvo ištirta daugiau nei 230 skirtingų modelių. Jo rezultatai su „Volkswagen“ „dyzelgeitu“ nėra susiję – testuojami automobiliai neturėjo jokios klaidinančios programinės įrangos. Vokiečių koncerno dyzeliniai varikliai tiesiog yra labiau ištobulinti nei konkurentų.
Kad ir kokie tobuli jie bebūtų, normos vis tiek viršijamos. Kodėl?
Kaip vieną iš teorinių priežasčių galima įvardyti gamintojų pateikiamus naujų automobilių degalų sąnaudų rodmenis. Jie retai turi ką nors bendro su realybe, nes automobiliai yra testuojami laboratorijose, o ne realiomis sąlygomis. Taip visi atrodo ekologiškesni negu yra iš tikrųjų. Tuo būtų galima paaiškinti, kodėl automobilių degalų sąnaudos realybėje skiriasi nuo deklaruojamų, tačiau taršos rodikliai – kitas reikalas. Pagal „Transport & Environment“, net 80 proc. „Euro5“ ir 75 proc. „Euro6“ žymėjimą turinčių automobilių aplinką teršia keliskart labiau nei leistina.
Naujausi automobiliai taipogi turi įvairius taršos kontrolės įrenginius, tačiau dėl siekio kuo mažiau pakenkti varikliams, įrenginiai kartais yra išjungiami. Pavyzdžiui, „Opel“ ir „Renault“ dalis jų yra atjungiama aplinkos temperatūrai pasiekus 17 laipsnių. Netgi šiaurėje esančioje Lietuvoje kone pusmetį termometro stulpelis pakyla iki tokios žymės, o ką kalbėti apie Prancūziją ar Vokietiją?
Tačiau tai – ne gamintojų savivalė, o įstatymų normos. Laboratorinius ekonomiškumo testus visi gamintojai praeina su įjungtomis taršos kontrolėmis, o realiomis sąlygomis jos dažnai net neveikia. Kodėl taip nutiko? Kalti itin griežti Europos ekologijos reikalavimai, o gal gamintojų konkurencija, perėjusi į aukščiausią įmanomą lygį?
