„Dacia“ yra jau penkiasdešimties metų istoriją skaičiuojantis automobilių gamintojas, pastaruosius du dešimtmečius priklausantis „Renault“. Būtent nuo 1999-ųjų, kai prancūzų koncernas įsigijo rumunų gamintoją, galima skaičiuoti „Dacia“ atgimimo metus, o 2004-aisiais pasirodžius „Logan“ sedanui, „Dacia“ vardas tapo sinonimu žodžiui „pigu“.
Šiandien sinonimas neišnyko: „Logan“ yra vienintelis 4,3 m ilgio sedanas Lietuvoje, kurį galima įsigyti už mažiau nei 8 tūkst. eurų. „Dacia“ turi ir daugiau automobilių: hečbeko „Sandero“ pradinė kaina taip pat nesiekia 8 tūkst., visureigio „Duster“ vos viršija 10 tūkst., o septynviečio „Lodgy“ – 11 tūkst. Geros būklės 3-5 metus naudoti kitų gamintojų analogai kainuoja tiek, tad kaip „Dacia“ sugeba padaryti tokius pigius automobilius?
Paslapties čia nėra. Kaip „Škoda“ ar SEAT gauna viską, kas lieka nuo „Volkswagen“ ir naudoja senesnės kartos pavarų dėžes, variklius ir kitas detales, taip pat ir „Dacia“ yra nepanaudotų „Renault“ detalių utilizuotojas. Išardę „Logan“, rastume nemažai bendro su „Renault Clio“ – tiesa, ne naujausiu, o dešimties metų senumo II kartos modeliu.
Skirtumas tas, kad naujesni automobiliai privalo turėti ekologiškesnius variklius (bent jau tie, kurie parduodami Europoje, o Rusijos, Indijos ar Afrikos rinkoms tinka ir senesni), daugiau saugumo sistemų (galioja ta pati sistema kaip ir su varikliais) bei įvairių technologijų kaip „Bluetooth“ laisvų rankų įranga ar navigacija. Lietuvoje parduodami „Dacia“ turi ne naujausius, tačiau šiuolaikinėms ekologinėms normoms pritaikytus „Renault“ variklius, o jų saugumu abejoti neverčia „EuroNCAP“ testų rezultatai, kuriuose rumunų automobiliai neužima aukščiausių vietų, tačiau normatyvus įvykdo. Tuo tarpu technologinės ypatybės jau priklauso nuo vairuotojo, reikia jam to ar ne.
„Dacia“ duoda visiškai pliką automobilį, kurio net užpakaliniai langai valdomi ne elektra, o logotipas yra papildoma įranga. Bet už labai mažą kainą. Jeigu norite elektra valdomų langų, lemputės bagažinėje, lengvojo lydinio ratlankių ar tos pačios navigacinės įrangos – pasiruoškite šiek tiek sumokėti. Tačiau ir tai nebus suma, pakelianti automobilio kainą į debesis: aukščiausios komplektacijos, kuri nepadaryti gėdos nei „Renault Megane“ ar „Volkswagen Golf“, „Dacia Logan“ tekainuoja 11 tūkst. eurų. Pridėjus dyzelinį variklį, kaina pakyla iki 12,6 tūkst. Tai vis tiek yra labai mažai ir jeigu būtų vertinamas automobilio dydžio ir kainos santykis, „Dacia“ nepaliktų vilčių jokiems konkurentams.
Antrinėje rinkoje „Dacia“ neatrodo tokie smagūs automobiliai. Peržvelgus Autogidas.lt esančius skelbimus nesunku pastebėti vieną dalyką: jų nėra daug, vos keliolika. Atsakymas čia paprastas: nors penkių metų „Dacia“ praranda apie 60-70 proc. savo vertės, kas yra normalus rodiklis automobilių rinkoje, naudotų jų lietuviams nereikia. Net ir naujų „Dacia“ pardavimai neblizga, tad kas juos norėtų pirkti naudotus? Juolab kad ne viename teste buvo įrodyta, kad „Dacia“ pigumas iš niekur neatsiranda: nors pagrindiniai mazgai dažniausiai pasitaiko patikimi, tačiau surenkant automobilius pasitaiko broko, o antikorozinis padengimas neblizga kokybe.
Pavyzdžiui, vokiškasis „Auto Bild“ yra atlikęs ilgalaikį 100 tūkst. kilometrų testą su „Duster“ visureigiu. Jo mechaninę pavarų dėžę pakeisti teko nuvažiavus vos 33 tūkst. km (žinoma, tą atliko automobilio garantinis servisas), sėdynių rėmai išklibo praėjus metams, o visa stabdžių sistema, kadangi neturi apsaugų, itin greitai susidėvėjo nuo dažno važinėjimo bekele.
Išvada paprasta: naujas „Dacia“ automobilis yra puikus, tačiau įsigyjant naudotą, reikia atidžiai įvertinti jo būklę. Gali būti, jog jis tinkamas tik eksportui į tolimąsias Azijos šalis.
