Prie važiavimo žiemiškomis sąlygomis besipratinantiems vairuotojams tituluotas lenktynininkas Vytautas Švedas siūlo nebūti "keleiviais prie vairo".
Slydimą reikia suvaldyti
"Vienas pagrindinių vairavimo žiemą niuansų – automoblis kur kas geičiau pasiduoda inercinėms jėgoms, o šios kartais neprognozuojamos ir sukelia rūpesčių. Vairuotojai turėtų būti iš anksto pasirengę išbandymams ir netikėtumams. Dar geriau, jei darytų viską, kad jų išvengtų", – pastebėjo virtuoziškai automobilį valdantis V.Švedas.
Anot pašnekovo, vairavimas žiemą, dar vadinamas ekstremaliuoju, kardinaliai skiriasi nuo vairavimo šiltuoju metų laiku. Be kelio dangos ir oro sąlygų skirtumų, ypatingą vaidmenį vaidina kitokia akceleracija, stabdymo ypatybės. Slidžiame kelyje žymiai greičiau nei ant sauso ar šlapio asfalto automobilis pradeda slysti šonu, tad svarbu turėti pakankamai įgūdžių jam suvaldyti.
"Kad ir kokios žieminės padangos būtų – minkšto mišinio ar dygliuotos – jos vis tiek ant ledo ar sniego "nesielgs" taip, kaip vasarinis automobilio apavas ant sausos kelio dangos, ir idealaus sukibimo negarantuos. Padangų testai gali rodyti stebuklingų rezultatų, tačiau nepaneigsi, kad važiavimo savybės kiekvienu atveju lieka skirtingos", – aiškino automobilių ralio asas.
Kaip reikėtų elgtis?
V.Švedas pastebi, kad ir automobilių sporte, ir vairuojant įprastai, rekomenduojama važiuoti kuo švelniau.
Sportininkas patikslina, kad svarbu vengti staigiai sukti vairą, reikėtų švelniai spausti akceleratoriaus ir stabdžių pedalus. Taip pavyks išvengti ratų užblokavimo ar jų prasisukimo. Priešingu atveju rizikuojama, kad automobilis gali tapti nevaldomas.
"Staigiau suktelėjus vairą ar atlikus kitą pernelyg staigų manevrą, automobilį ima veikti išcentrinės jėgos, kurios nėra pageidautinos. Ratai gali akimirksniu netekti sukibimo su keliu, o to pasekmes nesunku ir nuspėti, – pabrėžė V.Švedas. – Siūlyčiau šios paprastos aksiomos ir paisyti, o slidžiame kelyje jos svarbumą padauginti bent penkis kartus, nes žiemą automobilis pasiduoda net menkiausiam vairuotojo judesiui. Tai aktualu kiekvienam."
Elektroninės sistemos ABS, ESP arba ASR ("antipraslydimo") galbūt ir padės išvengti vienos ar kitos ekstremalios situacijos, tačiau tokie elektroniniai pagalbininkai vairuotojo neatleidžia nuo atsakomybės. Privalu bet kurią akimirką išlikti budriam ir netapti keleiviu prie vairo. Savo judesius patartina koordinuoti, kad papildomoms saugos sistemoms neprireiktų koreguoti vairuotojo elgesio. Tai tarsi prilygsta optimaliam važiavimui.
Varomųjų ratų niuansai
Išcentrinėms jėgoms lengviausiai atsispirti pavyksta keturiais ratais varomas automobilis. Pastarasis, lyginant su priekinių arba galinių ratų pavarą turinčiais automobiliais, vėliausiai pasiduoda slydimui.
"Tarkime, automobilis varomas priekiniais ratais. Tokiu atveju, slidžiame kelyje per daug susukus vairą arba smarkiau spustelėjus akceleratoriaus pedalą, mašinos priekis nuslys. Esant tokiai pačiai situacijai su keturių ratų pavara, slysti bus pradėta gerokai vėliau", – aiškino V.Švedas.
Sukimo momentą tam tikromis dalimis padalijant ne dviem, bet visiems keturiems ratams, automobilis tampa kur kas stabilesnis ir be didesnės rizikos į posūkį galima įvažiuoti žymiai didesniu greičiu. Keturių ratų pavara leidžia transporto priemonei klusniai išlikti toje trajektorijoje, kurią pasirinko vairuotojas.
"Sakyčiau, kad ne profesionalams, bet paprastiems vairuotojams, važinėjantiems tiesiog iš taško A į tašką B, tai yra išties geras pagalbininkas", – visų keturių ratų pavarą gyrė V.Švedas. Jis pats tiek ralio trasoje, tiek ir gatvėse dažniausiai vairuoja būtent visais ratais varomą sportinę aštuntosios arba devintosios kartos "Mitsubishi". Taip pat ir darbe "Audi" centrui vadovaujantis lenktynininkas negaili simpatijų būtent "Quattro" vardo nuolatinę visų ratų pavarą turintiems modeliams.
Paklaustas apie mechaninės ir automatinės pavarų dėžių skirtumus, privalumus ir trūkumus, pašnekovas prisipažįsta turintis savo asmeninę nuomonę, kurios kitiems neperša: "Kaip lenktynininkas, teikiu pirmenybę automobiliams, kuriuos daugiau pats galiu valdyti, o ne jie mane. Vienas tokių faktorių – mechaninė pavarų dėžė, įgalinanti prireikus aukštinti ar žeminti pavaras, neleidžianti prasisukti ratams ir kontroliuoti variklio sūkius. Žiemą keliuose galiu ir stabdyti automobilį pavaromis, nepuolu kaskart karštligiškai spausti stabdžių pedalo. Kitiems tai tikriausiai nublanksta prieš komfortą, kurį neabejotinai suteikia automatinė pavarų dėžė." Kiek vairuotojų, tiek ir nuomonių, tad ginčytis būtų beprasmiška."
Akylai stebėkite kelią
Paklaustas, kokią kelio dangą reikėtų laikyti pačia pavojingiausia ir apgaulingiausia, V.Švedas ilgai nemąstęs atšauna, kad daugiausiai pavojų tyko, kai kelio sąlygos nuolat kinta.
"Jei važiuoji ledu arba sniegu, tiesiog žinai, kad po ratais yra tokia ir ne kitokia kelio danga.
Tuo tarpu besimainančios sąlygos yra tikrai pavojingos, nes vieną akimirką gali įsismaginti važiuodamas kone vasariškai sausu asfaltu, o jau netrukus pajunti, kad praradai automobilio kontrolę, – vaizdžiai pasakojo V.Švedas. – Apmaudžiausia, kad tokios situacijos bene dažniausiai pasitaiko posūkiuose. Ten susikaupia kritulių vanduo, atiteka pakelės upokšniai ar dėl prakiurusios kanalizacijos susidaro balos, kurios galiausiai užšąla ir virsta nepageidaujama čiuožykla."
Vytautas pateikė išeitį, kaip išvengti netikėtumų. Tam tereikia nuolat įdėmiai stebėti kelią ir kartkartėmis pasitikrinti, su kokia danga liečiasi padangos. Priklausomai nuo situacijos galima lengvai suktelėti vairą į vieną ir kitą pusę, nesmarkiai spustelėti stabdį arba priešingai – pamėginti saikingai spausti akceleratorių. Viską vėlgi reikia daryti švelniai, kad automobilis nepradėtų slysti ar juo labiau – nesusimėtytų. Svarbu, kad tuo metu aplink saugiu atstumu nebūtų automobilių ar kitų kliūčių.
Tarkime, važiuodamas autostrada 90–100 km per valandą greičiu, vairuotojas gali nepastebėti, kada automobilis atsidurs ant ledo. Judant tiesiai, mašinos neveikia kitos pašalinės jėgos, tad koks slidumas, suprasti gana sudėtinga.
"Kartais gali atrodyti, kad važiuoji identišku keliu, kaip ir prieš kokius penkis kilometrus, bet reali situacija gali būti visiškai priešinga. Ypač, jei važiuojame naujai išlietu lygiu asfaltu, kuris turi savybę, spustelėjus šaltukui, tapti itin slidus, – patarimų vairuotojams negailėjo V.Švedas. – Taigi pasitikrinus vienu minėtų būdų, gali būti labiau užtikrintas, kokiu keliu važiuoji. Svarbu neperlenkti lazdos!"
Žaidimams reikšmės neteikia
Kompiuterinio simuliatoriaus teikiama nauda – dviprasmiškas klausimas. Dažnas profesionalas įžvelgia ir ne mažesnę žalą. V.Švedas – ne išimtis. Anot jo, daugelio pamėgtų žaidimų tiesioginė paskirtis yra pramoga, bet ne praktinis vairavimo mokymas.
"Nemanau, kad tai gali turėti kažkokios ypatingos teigiamos įtakos važiavimui kelyje. Gali būti net atvirkščiai. Juk žaidime, nuslydęs nuo kelio ar apvirtęs, tu spustelėji vieną mygtuką ir vėl grįžti atgal, gali važiuoti toliau. Realybė visai kitokia: padarei klaidą ir imi skaičiuoti nuostolius, – karčia patirtimi dalijosi ralio meistras. – Manau, kad žmonių atitolinimas nuo realybės nėra gerai. Prarandamas savisaugos instinktas. Tikėtina, kad nuo žaidimų konsolės persėdus prie tikro automobilio vairo, važiuosi ne visu šimtu procentų saugiai, o kartais ir tas vienas procentėlis gali nulemti nelaimę. Realiame kelyje tai tiesiog neleistina."
V.Švedas siūlytų vairuotojams verčiau susirasti nuošalią, apleistą aikštelę, kur būtų galima netrukdomiems išmėginti, kaip jų automobilis elgiasi skirtingose situacijose: "Galima pabandyti išprovokuoti automobilio priekio ar galo slydimą, kad suprastum, kaip ištaisyti padėtį.
Svarbiausia, kad vėliau, atsidūrus ekstremalioje situacijoje, nesujaustumėte kaip keleivis prie vairo. Viena yra paskaityti ar pasiklausyti ir visai kas kita – išbandyti savo kailiu."
Lenktynininko teigimu, tokiam tikslui nereikia ilgų tiesių atkarpų ar staigių įvairaus sudėtingumo posūkių. Pasnigusiame ar apledėjusiame kelyje pakanka ir nedidelio 20–30 km/val. greičio, kad galėtum pajausti, kaip elgiasi automobilis vienu ar kitu atveju, ir suprastum, kaip jį suvaldyti.
V.Švedas primena, kad viena elementariausių taisyklių vairuojant – teisingas vairaračio laikymas abiem rankomis. Kitu atveju, kai prireiks per akimirką sureaguoti ir vienu sykiu nuspausti akceleratorių, stabdyti, perjungti pavarą ir staigiai atsukti vairą, vairavimas viena ranka gali būti pražūtingas.
"Daug kartų įsitikinau, kad žmonės daro bene didžiausią klaidą vairuodami viena ranka. Neketinu moralizuoti, bet patarčiau patiems tuo įsitikinti. Jei ryšitės bent trumpai treniruotei nukakti į tuščią aikštelę, pamėginkite atlikti kokį nors valdomo slydimo manevrą vairuodami viena ranka ir po to tą patį pakartokite taisyklingai – dviem rankomis. Garantuoju, kad skirtumas bus akivaizdus, – glaustą, bet informatyvų ekstremalaus vairavimo kursą kolegoms vairuotojams baigė V.Švedas. –Siūlau nepamiršti, kad slydimas vairuotojus užklumpa pačiose netikėčiausiose situacijose. Būtina visada tinkamai įvertinti situaciją, kelio dangą ir pasirinkti optimalų greitį, neperžengiant saugios ribos. Sėkmės kelyje ir saugių kelionių!"
Ralio meistro patarimai
Kaip daugelis tikriausiai žino, pernelyg smarkiai spaudžiant akceleratorių slidžiame kelyje, automobilio priekis tarsi pakyla ir taip prarandamas sukibimas su keliu bei automobilio kontrolė, o transporto priemonė ima slysti.
Jeigu slysta automobilio priekis susuktais ratais, vadinasi, vairu buvo sukamas pernelyg staigiai ir per smarkiai. Jeigu įvažiavote į posūkį per dideliu greičiu ir pernelyg susuktais ratais, patarčiau laikytis tokios veiksmų sekos: reikia atleisti greičio pedalą arba šiek tiek spustelėti stabdžius (neblokuojant ratų!), kad automobilio svorio centras grįžtų į priekį ir būtent šioje mašinos dalyje vėl ratai sukibtų su keliu. Tuo pat metu reikia bandyti šiek tiek atsukinėti ir tiesinti vairą, kiek tai įmanoma. Jokiu būdu negalima sukti vairo iki galo, nes būtent susukti ratai yra viena priežasčių, dėl ko jūsų automobilis slysta. Tiesinant vairą reikia pradėti vėl saikingai spausti akceleratoriaus pedalą ir mėginti pakreipti automobilį norima trajektorija. Esu tikras, kad, viską teisingai ir vikriai atlikus, ratai vėl sukibs su kelio danga.
Visai kas kita, kai nevaldomas slysta automobilio galas. Paprastai tai nutinka galiniais ratais varomiems automobiliams. Čia ir gelbėjimosi veiksmų planas visai kitoks. Galinei mašinos daliai ėmus "suktis", reikia negailėti akceleratoriaus, tuoj pat atsukti vairą į slydimo pusę. Taip "pulsuoti" akceleratoriaus pedalu reikia tol, kol automobilis kelyje išsilygins. Pagavus jį norimoje trajektorijoje, akceleratoriaus pedalas grįš į normalią padėtį ir toliau reikės švelniai dirbti su vairu.
Jei vis dėlto situacijos suvaldyti nepavyks, prieš nulekiant nuo kelio, reikėtų žūtbūt ištiesinti ratus. Susuktais ratais įsirėžus į kelkraščio bortelį, gali nukentėti ne vien ratai, bet ir kitos važiuoklės detalės, vairo kolonėlė ar pan. Atsitrenkus į kliūtį tiesiais ratais, pasekmės bus gerokai švelnesnės, o kartais jų išvis pavyks išvengti – atsipirksite tik trumpalaikiu stresu ir nedideliu išgąsčiu. Prie didesnio greičio susuktais ratais nuo kelio lekiantis automobilis gali pradėti verstis ir kulversčiais. Siūlyčiau iki pat galo nenuleisti rankų ir bandyti ištaisyti padėtį bei išvengti avarijos.
Kartais ir riedant nedideliu, vos kelių kilometrų per valandą greičiu gali atsidurti keblioje situacijoje. Tikriausiai ne vieną dailiosios lyties atstovę yra išgąsdinęs ties sankryžomis nugludintas ir lyg stiklas blizgantis ledas. Reikia prisiminti, kad žiemą, artėjant sankryžos link, derėtų pradėti stabdyti anksčiau nei įprastai. Jei vis dėlto pavėlavote ir sustoti nebepavyks, galima griebtis šiaudo glaudžiantis prie kelkraščio. Tikėtina, kad ten gali būti iš po ratų prinešta smėlio ar bent sniego, kuris leis greičiau sustoti ir apsaugos nuo smūgio į priekyje sustojusį automobilį. Visose "čiuožyklose" reikia ieškoti vietos, kur sukibimas būtų optimalus.
Dar kartą akcentuoju, kad svarbu neblokuoti ratų. Kuo ilgiau išlaikysite automobilį neslystantį, tuo bus ilgesnis ir efektyvesnis stabdymo kelias.
Žinau, kad yra vairuotojų, kurie žiemą į galiniaias ratais varomo vyresnės kartos BMW automobilio bagažinę įsimeta porą maišų cemento ar kitokio svorio. Šie automobiliai išties turi bėdą, kad gale trūksta prispaudimo jėgos, o visas svoris sukoncentruotas priekyje, tad tokį sprendimą žiemą pateisinčiau. Tiesa, be tokių gudrybių, siūlyčiau visiems pasirūpinti geromis padangomis, nes kartais tenka matyti daugiabučių kiemuose vienas kitam padedančius vairuotojus, kurių automobiliai neįveikia vos trijų procentų statumo "įkalnių". Tokie kurioziški atvejai kartais kelia šypseną, o gatvėse tai asocijuojasi su potencialiu pavojumi.
Šalna – pavojingiausia
"Renault" atstovai Lietuvoje neseniai išplatino pranešimą, kuriame teigiama, kad lengva šalna ant kelio vairuotojams gali sukelti daugiau rūpesčių nei gilus žiemos šaltis.
Kai temperatūra yra nuo 0 iki -3 C, vanduo dar nėra visiškai pavirtęs į ledą. Jo paviršius išlieka patižęs – padengtas plonu, paprasta akimi nepastebimu, bet labai slidžiu vandens sluoksniu. Temperatūrai krentant, šis plonas vandens sluoksnis taip pat užšąla. Esant gerokai žemesnei temperatūrai, ledas mažiau pavojingas, lyginant su pirmuoju ledu, susidariusiu tik šiek tiek pašalus.
"Gana dažnos staigios oro permainos, kurios padengia kelio dangą slidžiu sluoksniu ir gerokai padidina eismo nelaimių tikimybę. Pasikeitus oro sąlygoms ne visi vairuotojai sugeba iš karto persiorientuoti ir vairuoja nepakankamai atidžiai. Tik vėliau žiemą atsargesnis vairavimo stilius tampa įprastas. Visgi labai svarbu nepamiršti, kad pirmieji šalčiai ir plonas ledukas ant kelio yra patys pavojingiausi", – primena "Renault" vairavimo mokyklos instruktoriai.
Esant šalnai, ypač naktį, slidžiausias kelio dangos paviršius susidaro ant tiltų. Ant žemės nutiesti keliai ilgiau išsaugo šilumą, o ant tiltų esanti kelio danga atšąla ir pasidengia leduku greičiau.
"Artėdamas prie tilto vairuotojas turi būti pasiruošęs, kad staigiai pasikeis vairavimo sąlygos – ten gali būti slidu ir žymiai blogesnis ratų sukibimas su kelio danga, – akcentuoja "Renault" vairavimo mokyklos instruktoriai. – Geriausia išeitis norint išvengti netikėto slydimo – labai sumažinti greitį ir gerokai padidinti atstumą iki priekyje važiuojančio automobilio. Buksavimo ar slydimo atveju turite vengti bet kokių staigių manevrų ir iš karto nuimti koją nuo greičio pedalo.
Stabdydami ABS neturintį automobilį, uždėkite koją ant stabdžių pedalo labai atsargiai, tarsi pulsuodami. Jei jūsų automobilyje įmontuota ABS sistema, iškilus slydimo pavojui, tvirtai nuspauskite stabdžio pedalą."
Verta atsiminti, kad šaltuoju periodu neretai žemės temperatūra yra žemesnė nei oro, todėl ledas gali dengti kelio dangą ir tada, kai oro temperatūra yra maždaug 3 laipsniai aukščiau nulio. Tai ypač būdinga nakčiai ir ankstyvam rytui. Kelio atkarpos, ant kurių krenta kalnų arba medžių šešėliai, taip pat yra pavojingesnės šalnos metu ir po šalnos, nes šešėlyje ledas nutirpsta vėliau.
