Penktos kartos „Volkswagen Polo“ debiutavo dar 2009-iais ir Europoje buvo pardavinėjamas iki 2017-ųjų. Tai kompaktiškas miesto automobilis, kuris vairuotojams turi pasiūlyti nebrangią eksploataciją tiek degalų sąnaudų, tiek remonto ir priežiūros atžvilgiais. Ar taip ir yra?
Per visą gamybos laikotarpį, į penktos kartos „Polo“ buvo montuojama daugybė benzininių ir dyzelinių variklių. Mažiausias 1.0 l benzininis siūlo bos 60 arba 75 arklio galias, didesnio, 1.2 l litražo trijų cilindrų variklis taip pat tik 60 arba 70 arkliukų. Keturių cilindrų 1.2 l versija su turbina gali pasiūlyti 90 arba truputį daugiau nei 100 arklių, o 1.4 l variklis 85. Galingesnės versijos buvo siūlomos sportiškesnėse „Polo“ versijose, kurios vertos atskiros apžvalgos. Kalbant apie dyzelius, jų pasirinkimas taip pat platus. 1.2, 1.4, 1.5 bei 1.6 l darbinio tūrio varikliai turintys 75, 90 arba 104 arklio galias. Visos versijos standartiškai turėjo 5 pavarų mechanines, bet galingiausios galėjo būti poruojamos ir su septynių pavarų, dvigubos sankabos automatinėmis greičių dėžėmis.
Penktos kartos „Polo“ valdymo savybės kiek prastesnės nei vidutiniškos, staigesniuose posūkiuose kėbulas nejaukiai svyra, automobilis nervingas ir nesuteikia didelio pasitikėjimo jausmo. Komforto važiuoklė suteikia tik tiek kiek reikia, kad nereikėtų keliauti pas stuburo traumas gydančius specialistus. Taigi, nei puikiai valdomas, nei komfortiškas.
Nei komforto, nei labai gero kūno prilaikymo neužtikrina ir ganėtinai standžios „Polo“ sėdynės. Tai nėra pats patogiausias automobilis ir net trumpos kelionės mieste, jei jų daug, gali nuvarginti. Tačiau ergonomika praktiškai nepriekaištinga – viskas valdoma labai paprastai ir intuityviai. Daugelis valdiklių tiesiai po ranka, aiškiai suprantami. Interjero kokybė, kaip ir daugelio šios klasės modelių, vidutiniška. Kietas plastikas nesukuria jaukumo, bet surinkimas geras ir tai kiek pagerina bendrą vaizdą. Erdvės viduje pakanka keturiems suaugusiems, tačiau sėdintys gale galės iškentėti tik keliones mieste. Kuo gali nuliūdinti tokie „Polo“, tai ganėtinai skurdžia įranga, o jei norisi geresnės komplektacijos modelio, arba teks gerai paieškoti, arba plačiau atverti piniginę. Visgi apskritai, visais atžvilgiai, šis miesto hečbekas tikrai ne pats blogiausias pasirinkimas.
Kalbant apie patikimumą, reikėtų pamiršti pirmos ir antros kartos „Golf“ laikus, tai „Volkswagen“ buvo laikomi patikimais, ilgaamžiais ar nebrangiai remontuojamais automobiliais. Penktos kartos „Polo“ turi keletą chroniškų gedimų, o kai kurie iš jų pašalinami brangiai. Pavyzdžiui, 1.4 l dyzeliniai varikliai gali pradėti leisti tepalus per galinį riebokšlį. Taip pat problemų gali kelti paskirstymo dirželio įtempėjai. Jei užvedant šaltą variklį girdimi pašaliniai garsai, tai gali būti šio gedimo pasekmė. Pasireiškus šiam simptomui, atidėlioti apsilankymo servise nereikėtų. Ne retai problema apskritai visiems „Polo“ su mechaninėmis greičių dėžėmis – greitai nusidėvintys išminamieji guoliai. Elektronika didelių rūpesčių nekelia, tačiau dažnai genda parkavimo davikliai, gali kilti problemų dėl salono ir bagažinės apšvietimo sutrikimų. Nemaža dalis šių automobilių vairuotojų skundžiasi ir gendančiais elektriniais langų pakelėjais bei langų apiplovimo varikliukų gedimais, ne retas atvejis ir oro kondicionieriaus kompresoriaus gedimai. Važiuoklėje daugiausiai rūpesčių gali sukelti lūžtančios priekinės amortizatorių spyruoklės, greitai nusidėvinčios stabilizatoriaus įvorės, klibantys vairo traukių antgaliai ir pačios traukės.
Penktos kartos „Volkswagen Polo“ nėra geriausias savo klasės atstovas, ypač komforto ir patikimumo atžvilgiu, važiavimo savybės taip pat gali tikti ne visiems. Tačiau tai ganėtinai neblogas pasirinkimas tiems, kurie nori paprasto, lengvai valdomo miesto automobilio į kurį galima tiesiog sėsti ir važiuoti.
TV6 LAIDA AUTOPILOTAS
