Žiema visiems prikrečia šunybių. Slidžiuose keliuose dažnai įvyksta avarijos, po kurių kaltinami visi – ir saugaus greičio nepasirinkę vairuotojai, ir pati žiema, ir kelininkai. Tačiau ledu pasidengia ne tik įprasti keliai, bet ir geležinkeliai. Ar žinojote, kad bėgiai taip pat gali būti barstomi smėliu?


Slidūs bėgiai, beje, yra ne tik žiemos sezono problema. Rudenį lapus ant bėgių meta prie geležinkelio augantys medžiai, kartais ant bėgių išsilieja įvairūs teršalai, o miestuose gali pasitaikyti ir išmėtytų šiukšlių. Slidūs bėgiai neleidžia traukiniams tinkamai įsibėgėti ir sustoti, todėl su jais būtina kovoti. Vienas iš būdų – smėlio barstymas po  varančiais traukinio ratais.


Kadangi geležinkelio bėgai yra pagaminti iš plieno, žiemą jie lengvai apšerkšnija. Ledas, kaip tikriausiai žinote iš mokyklos, spaudžiamas tirpsta, todėl plonas šerkšno sluoksnis įprastai didesnių problemų nesukelia. Tačiau ekstremalūs orų pokyčiai bėgius gali padengti ir ledu, kuris mažina ir taip pakankamai ribotą traukinio sukibimą su geležinkeliu. Traukiniams sunku įsibėgėti, kilti į nuokalnes ir, aišku, sustoti. Išeitis – smėlio barstymas.


Smėlis yra abrazyvi medžiaga, kuri tikrai pagerina sukibimą ant ledo – tai žino kiekvienas vairuotojas. Tačiau įprastomis priemonėmis bėgių barstyti neįmanoma, nes smėlis būtų nupūstas nuo lygaus bėgių paviršiaus. Kai kuriose šalyse bėgiai yra apdorojami specialiu geliu su smėliu. Tačiau šios priemonės negalima panaudoti greitai keičiantis oro sąlygoms. Todėl traukiniai bėgius sau barstosi patys.

 
Po lokomotyvais priešais varančiuosius ratus dažnai montuojamos specialios smėlio talpos. Jos yra pripildomos labai biriu ir labai sausu smėliu. Kartais traukinių dokai turi smėlio džiovinimo įrenginius, kad traukinius papildytų tik visiškai sausu, laisvai byrančiu smulkiu smėliu. Smėlis yra barstomas tiesiai priešais varančius traukinio ratus. Kai kurie tokio tipo įrenginiai smėliui leidžia tiesiog laisvai byrėti, o kiti smėlį pučia suspaustu oru. Mašinistas pats turi nuspręsti, kada verta imti barstyti smėlį. Įprastai tai daroma traukiniui riedant į įkalnes ar staiga stabdant.


Smėlio barstytuvus turėjo dar senieji garvežiai. Patys seniausi naudojo labai paprastus smėlio barstytuvus, kurie leisdavo smėliui tiesiog laisvai kristi ant bėgių. Šie įrenginiai nebuvo labai efektyvūs, jų darbą lengvai nubraukdavo vėjas. Iš tiesų, prastas sukibimas ir problemos pajudant iš vietos nulėmė garvežių su keturiais varomais ratais įsigalėjimą. Tačiau vėliau buvo išrasta aukšto slėgio garus naudojanti sistema, kurios pagalba smėlis buvo pučiamas tiesiai po ratais, ir tai vėl atgaivino lokomotyvus su dviem varančiais ratais. Garvežių smėlio dėžės buvo montuojamos virš boilerio, o šiais laikais jas rasime traukinio apačioje.

 
Tiesa, smėlio barstymas ant bėgių turi ir neigiamą šalutinį poveikį. Smėlis ant bėgių gali trukdyti elektroniniams jutikliams, kurie yra skirti traukinių eismo valdymui. Per didelis smėlio kiekis taip pat gali dar labiau sumažinti sukibimą ir pailginti stabdymo kelią. Štai Vokietijoje traukiniams draudžiama barstyti smėlį, jei jie važiuoja mažesniu nei 25 km/h greičiu, nes lėtai riedantys traukiniai ant bėgių palieka per daug smėlio. Šveicarijoje, kurioje žiemos kalnuotose vietovėse yra išties atšiaurios, smėlio barstyti apskritai negalima.

 
Šiais laikais traukiniams padeda elektroninės sistemos, kurios neleidžia ratams prasisukti vietoje ar užsiblokuoti staiga stabdant, o bėgiai yra atidžiai prižiūrimi, kad ant jų nesusikauptų per daug ledo ar nuo medžių nukritusių lapų.


Šaltinis: Technologijos.lt