Tūkstančius metų prieš mūsų erą Mesopotamijoje egzistavo civilizacija, žinoma šumerų vardu. Šiandien ji būtų žinoma ne ką geriau nei kitos, jei ne vienas išradimas, pakeitęs ne  tik šumerų, bet ir visų po jų sekusių civilizacijų raidą. Tai – ratas, stiprus pretendentas į svarbiausią žmonijos išradimą per visą istoriją.


Šis šiandien elementarus dalykas pakeitė žmonių gyvenimą – įvairių darbų atlikimas tapo lengvesnis, pradedant daiktų gabenimu ir kelionėmis, baigiant kasdieniais ūkio darbais. Įdomu ir tai, kad iki kito patobulinimo teko laukti dar tūkstančius metų: ne viena civilizacija bandė ratą daryti komfortiškesnį lipdant prie jo gumą ar kitą amortizuojančią medžiagą, tačiau iki pat XIX amžiaus tokie bandymai nebuvo sėkmingi. 


XIX amžiaus pirmoje pusėje amerikietis, kurio pavardė šiandien puikiai žinoma, išrado procesą, neatsiejamą nuo šiuolaikinių padangų – vulkanizaciją. Tas amerikietis – Charlesas Goodyearas.
Ch. Goodyearas procesą patentavo ne pirmas – JAV jis tą padarė 1845-ųjų birželio 15-ą, tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje gyvenęs Thomas Hancockas analogišką patentą savo šalyje gavo tų pačių metų gegužės 21-ą. Tačiau Goodyearas tvirtina vulkanizacijos procesą atradęs dar 1839-ais, tad šiandien būtent jis laikomas padangos išradėju.


Kita vertus, padangų kūrimui vulkanizacija buvo panaudota bene po pusšimčio metų – iki tol šis procesas buvo vartojamas kitiems tikslams.


Tai buvo 1988-aisiais Carlo Benzo pristatytas automobilis – jis turėjo metalinius ratus, padengtus guma, o tarpas tarp šių sluoksnių buvo pripildytas oru. Šis išradimas, pavadintas pneumatine padanga, tapo revoliuciniu – jis užtikrino gerokai komfortiškesnį važiavimą nei vien metaliniais ar mediniais ratais, kurie buvo įprastai montuojami ant karietų.



Nepraėjo nei dvidešimt metų, o padangos jau ir protektoriaus raštą gavo. Ankstyvosios padangos buvo „slick“ tipo – turėjo labai ploną gumos sluoksnį ir jokio protektoriaus. Automobiliams, kurių greitis šiandieniniais masteliais buvo juokingas, vis tik reikėjo ir įsibėgėti, ir
sustoti, o plona guma menkai saugodavo nuo prakirtimo, tad jų kūrėjai turėjo nemenką galvosūkį. 1905-aisiais tai virto kūnu – buvo pradėtos kurti padangos, turinčios protektorių. Šis kūrinys konkretaus išradėjo neturi – tokį principą praktiškai vienu metu įgyvendino daugiau nei vienas inžinierius.


1913-aisiais Henry Fordas pristatė pirmąjį pasaulio istorijoje konvejerį, padidinusį automobilių pramonės našumą. Natūralu, jog didėjo ir padangų poreikis, tačiau jos buvo labai brangios – natūralios gumos, kaučiuko, išgavimas kainavo daug, o ir randamas jis ne visuose pasaulio kampuose. JAV įmonė „Du Pont“ šią problemą išsprendė 1931-aisiais – serijiniu būdu pagamino pirmąją sintetinio kaučiuko partiją. Atradus pakaitalą natūraliai gumai, padangas buvo galima gaminti ženkliai pigiau ir daugiau investuoti į jų kokybę.


Pokario metais naftos kainos smarkiai išaugo, tad automobilių kūrime atsirado naujas raktažodis – ekonomija. Tuomet išpopuliarėjo kameros neturinčios padangos – jos padėjo sumažinti rato svorį, o tuo pačiu – ir degalų sąnaudas.


1949-ieji yra laikomi kryptinės padangos išradimo metais. Jos karkaso vielų pynės yra vertikaliai išdėstytos į važiavimo pusę – tai jį daro atsparesnį deformacijai, tad padanga yra atsparesnė smūgiams bei ekonomiškesnė.


Kitas svarbus etapas istorijoje yra padangų, galinčių važiuoti be oro, išradimas – vadinamųjų run-flat. Išpopuliarėjo jos pastaraisiais metais, tačiau pats principas atrastas dar 1979-aisiais ir nepakito iki šių dienų – automobilis net su pradurta padanga gali važiuoti mažesniu nei 80 km/val. greičiu dar kelias dešimtis kilometrų.


Pastaraisiais dešimtmečiais pats padangų principas nesikeitė, tobulėjo tik jų savybės. Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atsirado didelį stabilumą užtikrinančių ir kasdien tinkamų naudoti padangų poreikis, nes europiečiai ir japonai pradėjo gaminti vis daugiau sportiškų automobilių.


Pastarąjį dešimtmetį didžiausias iššūkis buvo stabdymas. Augant ratų matmenims ir automobilių svoriui, padangų gamintojams reikėjo kažkokiais būdais užtikrinti, kad jie stotų taip pat efektyviai kaip ir anksčiau. O dabar didžiausiu iššūkiu galima vadinti ekonomiją – automobilių išmetamo anglies dvideginio (CO2) normos griežtėja visame pasaulyje ir padangos turi didelę įtaką jų mažinimui. Todėl populiarėja didelio skersmens ir labai siauros padangos – pavyzdžiui, naujausias „Renault Scenic“ standartinėje įrangoje turi 20 colių skersmens ratlankius, kurių padangų plotis – 195 mm.