2018-ųjų Dakaro ralis, daugelio dalyvių teigimu, buvo pats sunkiausias per visą istoriją. Didžiulių Peru kopų, Bolivijos aukštikalnių ir Argentinos bekelės su fesh-fesh elementais kokteilis privertė daryti klaidas vieną ekipažą po kito, kol iki finišo nusikapstė vos pusė. O iš jų kiekvienas galėjo papasakoti ant rankų pirštų netelpančių istorijų kiekį, kaip virto, gedo, paklydo ar tiesiog lėtai šliaužė per sudėtingą bekelę.


Tačiau lietuviams kuo sunkiau – tuo geriau. Negalėdami varžytis su lyderiais greičiu, jie išnaudoja kitą privalumą – stabilumą. Važiuodami ganėtinai atsargiai, saugodami turimą techniką ir vengdami didelių klaidų visi lietuvių ekipažai pasiekė finišą: trys automobiliai ir vienas motociklas. O vienas jų, Antano Juknevičiaus su Dariumi Vaičiuliu, Lietuvos valstybės šimtmečio proga įteikė neeilinę dovaną – geriausią Baltijos šalių rezultatą per visą ralio istoriją, 12-ą vietą.


A. Juknevičiaus ir D. Vaičiulio taktika pasiteisino. Patyręs vairuotojas (tai jau aštuntas Dakaras jam, kaip ekipažo nariui) žino, kaip įveikti ilgą maratoną maksimaliai saugant techniką, o puikus orientacininkas šturmanas žino, kuria kryptimi reikia važiuoti ir kaip nepaklysti. Padarę kelias nežymias klaidas, jie raudonu „Toyota Hilux“ visą laiką važiavo greičiausiųjų dvidešimtuke, o paskutinėmis dienomis po varžovų klaidų kilo vis aukščiau ir pasiekė 12-ą vietą. Tai fantastiškas pasiekimas – greičiau už šį ekipažą važiavo tik gerokai naujesnius ir techniškai pažangesnius automobilius vairuojantys sportininkai.


Vaidotas Žala su Sauliumi Jurgelėnu daugeliui tapo staigmena. Dvejus metus prieš tai jie važiavo Lietuvoje sukonstruotu visureigiu ir finišo nepasiekė. Trečią kartą nusprendė startuoti su patikimesne ir jau išbandyta technika – „Toyota Hilux“, analogišku tam, kurį turi A. Juknevičius. Trečias kartas nemelavo: žaliai baltas „Hilux“ ne tik pasirodė finiše, bet ir padovanojo daugybę džiugių akimirkų visai Lietuvai. Finišą pasiekė jie 18-oje vietoje, tačiau ilgą laiką važiavo greičiausiųjų penkioliktuke, iš kurio iškrito tik dėl tris valandas sugaišinusio technikos gedimo. Be to, viename etape jie finišavo devinti – tai geriausias pasiekimas 2018-ųjų Dakare ir antras – per visą Lietuvos istoriją (Benediktas Vanagas su Andrejumi Rudnickiu 2015-aisiais viename greičio ruože finišavo ketvirti).


B. Vanagui su Sebastianu Rozwadowskiu pasisekė mažiau. Dėl elementarios klaidos – nepakankamo degalų kiekio bake – jų „Toyota Hilux“ degalų siurbliai sugedo dar pirmame greičio ruože, likus porai kilometrų iki finišo. Ir taip pusvalandį turėjęs trukti etapas užsitęsė kelias valandas. O po to sekė vienas kitas virtimas, nukritimas nuo skardžio į išdžiūvusią upę, įvairūs pakabos gedimai, dėl kurių ekipažas prisirinko nevaikišką kiekį baudų (25 valandas), tačiau sugebėjo nusikapanoti iki finišo ir šį pasiekti 30-i. O keliuose etapuose jie finišavo greičiausiųjų penkioliktuke – įrodė, kad, jeigu ne techninės problemos, galėtų būti labai greiti.


Stabilumo ir kantrybės daugeliui lietuvių vertėtų pasimokyti iš motociklininko Balio Bardausko. Pirmą kartą dalyvavęs 2009-aisiais ir tuomet Dakaro nebaigęs dėl traumos (lūžusių abiejų rankų), jis ryžosi antram išbandymui. Važiavo neskubėdamas, atsargiai, saugiai, ir finišą pasiekė taip pat rekordinėje vietoje – 81-oje. Tai yra geriausias lietuvių motociklininkų pasiekimas Dakare – analogišką vietą užėmė Gintautas Igaris 2012-aisiais.


B. Bardauskas oro uoste, vos grįžęs į Lietuvą, pasakė, kad planų dalyvauti 2019-ųjų Dakare neturi, tačiau motociklininkų iš Lietuvos kitąmet turėtume sulaukti – galbūt ir ne vieno. Tuo tarpu automobilių ekipažai, nors apie savo planus garsiai nekalba, Dakare greičiausiai startuos visi. Arba bent jau padarys viską, kad startuotų.